Edita Ivanauskienė, advokatė, patentinė patikėtinė, EiiP

Kiekvienas inovacijas supranta savaip. Vieni autoriai inovacijas laiko bet kokiomis naujovėmis, kurios suteikia įmonei konkurencinį pranašumą, kiti – proceso ar produkto patobulinimais ar pagerinimais, kurie yra naudingi vartotojams, treti – tai įvardija kaip bet kokį reikšmingą teigiamą pokytį įmonės veikloje ar projekte, dar kiti – kaip idėjos pavertimą sprendimu, kuris turi vertę pirkėjo požiūriu, kiti – kaip produkto, paslaugos, proceso ar patirties pasiūlymą su gyvybingu verslo modeliu, kuris suprantamas kaip naujas ir kuris naudojamas klientų , dar kiti – kūrybiškumas, sugalvojant kažką naujo, įgyvendinimas kažko naujo, dar kiti – bet kas kas nauja, netikėta, naudinga (pvz.: žr. https://www.ideatovalue.com/inno/nickskillicorn/2016/03/innovation-15-experts-share-innovation-definition/#nicks), dar kiti – egzistuojančiame produkte ar procese pakeitimų padarymas įvedant naujas idėjas ar būdus, idėjų praktinis įgyvendinimas –https://keydifferences.com/difference-between-invention-and-innovation.html. Štai UAB LOGIN CONFERENCES net savo inovacijų sampratą “Innovation = Technology x Creativity x Business” pateikė Valstybiniam patentų biurui įregistruoti kaip prekių ženklą (2018-03-29 Nr. 2018 0867) 41 Švietimas; Mokymas; Pramogos; Sportinė ir kultūrinė veikla). Tačiau kaip ir tikėtasi, VPB greičiausiai atsisakys registruoti tokį prekių ženklą, jau gautas pirmas neigiamas sprendimas.

Ta inovacijos sampratos įvairovė iš esmės nemaišo, tik reikia pačiai įmonei apsispręsti, ar ji ką nors reiškia įmonei. Ar inovacijos skatinamos įmonėje, ar už tai, kas nors bus papildomai atlyginama, ar bus siekiama joms intelektinės nuosavybės teisinės apsaugos, pvz.: ar bus siekiama patentuoti kaip išradimą, registruoti dizainą ar fiksuoti tam, kad būtų galima įrodyti autorių teises ar gretutines teises.

Ar mes tik tie, kurie stebim kitus, juos kopijuojam ir stengiamės neišsišokti su visokiais patentavimais, nes taip patapsime labiau matomi visam pasauliui ir natūralu grėsmė gauti ieškinį dėl pažeidimo padidėja?

Jeigu įmonei svarbu inovacijos, tai natūralu, kad įmonė turi įsivertinti, kas bus laikoma inovacija įmonėje, pvz.: koks nors reikšmingas teigiamas pokytis gaminyje, procese ar paslaugoje, dėl kurio klientai būtent rinktųsi jūsų įmonės produktą ar paslaugą. Labai retai tokie reikšmingi pokyčiai sukuriami atsitiktinai, dažnai tai būna iš anksto suplanuotas dalykas, kuriam reikia žmogiškųjų ir finansinių resursų: reikia įmonei pokyčių – inovatyvaus produkto. Kuriam – kaip? Samdom savo darbuotojus? Ar iš šalies kontraktorius pagal civilinę sutartį? Dažniausiai vis dėlto reikšmingą intelektinę nuosavybę įmonėje sukuria darbuotojai. Tyrimai rodo, kad apie 80-90 proc. išradimų yra sukurti įmonės darbuotojų.

Daugelis įmonių ar darbdavių vis dar galvoja, kad jeigu įmonės darbuotojas sukūrė inovaciją, tai visos iš to išplaukiančios teisės priklauso darbdaviui. Deja, taip yra ne visais atvejais.

Taigi, mano straipsnelio tikslas ir pakalbėti bendrais bruožais apie tai, kada inovacijos gali būti intelektinės nuosavybės apsaugos objektu ir nurodyti pagrindines taisykles, kada pagal Lietuvos teisės aktus priklauso intelektinės nuosavybės teisės įmonėms į inovacijas, kai jas kuria įmonėje jos darbuotojas pagal įstatymą ir kada vis dėl to geriau viską aptarti su darbuotoju darbo sutartyje.

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad tokio termino kaip inovacijos intelektinės nuosavybės teisių apsaugą nustatančiuose Lietuvos įstatymuose nėra. Tam, kad inovacijos būtų saugomos intelektinės nuosavybės teisėmis, jos turi turėti intelektinės nuosavybės objektų požymius: pvz.: turi būti originalus kūrinys, naujas techninis sprendimas, dizainas, topografija, augalų veislė.

Taip pat iš karto norėčiau pradėti gera naujiena ir pagrindine taisykle darbdaviui priklauso turtinės teisės į darbuotojų sukurtus intelektinės nuosavybės objektus, jeigu tai įeina į darbuotojo darbo funkcijas.

Kad visi žinotume apie ką kalbame, tai darbuotojas – fizinis asmuo, įsipareigojęs atlygintinai atlikti darbo funkciją pagal darbo sutartį su darbdaviu (DK 21 str. 2 d.). Darbo sutartis – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį (DK 32 str. 1 d.). Darbdavys – asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigojo atlikti fizinis asmuo.

Pagrindiniai ir populiariausi intelektinės nuosavybės objektai, kuriuos kuria darbuotojai ir apie kuriuos čia kalbėsiu yra originalūs kūrybinės veiklos rezultatai, tarnybinis išradimas ir tarnybinis dizainas.

Kiti svarbūs aspektai, kuriuos darbdaviai turi turėti omenyje šiame kontekste:

Pirma, pagal Lietuvos intelektinės nuosavybės teisės aktus autoriumi yra laikomas tik fizinis asmuo, todėl dažniausiai jis yra pirmasis teisių į intelektinės nuosavybės objektą turėtojas ir darbdaviui ta teisė gali priklausyti tik jeigu toks darbuotojo teisės perdavimas darbdaviui numatytas įstatyme ar tokią teisę darbdavys įgyja pagal sutartį. Darbdaviui nepriklauso darbuotojų neturtinės intelektinės nuosavybės teisės.

Antra, netgi jeigu pagal įstatymą darbdaviui priklauso darbuotojo turtinės teisės į intelektinės nuosavybės objektą, tai nereiškia, kad darbdaviui nėra pareigos darbuotojui mokėti ne tik darbo užmokesčio už tokio objekto sukūrimą, bet dar mokėti ir papildomą atlyginimą už tokio objekto panaudojimą.

Trečia, Lietuvoje nėra vieno bendro teisės akto, reglamentuojančio intelektinių nuosavybės teisių apsaugą ir gal būt dėl to, o gal ir dėl kitokių priežasčių šie įstatymai nors ir numato darbuotojų turtinių teisių į sukuriamus intelektinės nuosavybės objektus automatinį perdavimą darbdaviui, bet perdavimo sąlygos skiriasi. Taip pat tam tikri objektai gali būti saugomi keletu intelektinės nuosavybės teisės įstatymų, todėl gali būti, kad įšoksi į vieną traukinį, bet nepataikysi į kitą.

Ketvirta, iš esmės teisių perdavimo į intelektinės nuosavybės objektus, sukurtus atliekant darbo funkcijas, ir atlyginimo už jų panaudojimą klausimus galima aptarti darbo sutartyje. Daugelis įstatymo nuostatų nėra imperatyvaus pobūdžio ir galima susitarti sutartyje kitaip. Bloga žinia, kad nebūtinai tas „kitaip“ reiškia darbdavio naudai, bet praktikoje darbdavys būtent pasistengia, kad darbo sutartyje būtų jam naudingesnės, nei tai, ką įstatymas numato.

Nors buvo priimtas naujasis Darbo kodeksas, jis realiai nepakeitė darbuotojų teisių į intelektinės nuosavybės objektus, sukurtus vykdant darbines funkcijas, reglamentavimo. Atsirado tik tokios blanketinės normos, kurios nukreipia į dabar jau esančius intelektinės nuosavybės teisės aktus: „Darbuotojo naujovės darbdavio veiklai gerinti ir priemonės turtui ar lėšoms efektyviai panaudoti turi būti skatinamos. Atlyginimo už jas sąlygos ir skatinimo formos nustatomos darbo teisės normose ir darbo sutarties šalių susitarimuose. Darbuotojo sukurti autorių teisių objektai turi būti saugomi ir už jų panaudojimą atlyginama įstatymuose ir susitarimuose nustatyta tvarka (DK 31 str. 4 d.).“ Darbo kodekso komentare paaiškinta, kad minėta norma turi būti taikoma ne tik autorių teisių objektams, bet visiems intelektinės veiklos rezultatams. Taip pat Darbo kodekso komentare pasisakyta, kad atlyginimo darbuotojui už turtinių teisių į kūrinį ar atlikimą panaudojimą dydžio ir susijusių klausimų nereglamentuoja nei darbo teisės normos, nei įstatymas. Taigi, bent pagal Darbo kodekso komentarą atrodo, kad ši norma nereiškia, kad darbdaviai turės mokėti papildomą atlyginimą už kūrinių ar atlikimų panaudojimą, kaip kad nustato Visuomenės informavimo įstatymas, kuris numato dar teisę į atlyginimą žurnalistui už jo kūrinių, sukurtų vykdant darbines pareigas, panaudojimą. Todėl tikėtina, kad tai reiškia, kad jeigu įstatymuose ar sutartyje nėra numatytas toks atlyginimas, tai ir darbdaviui nereikia mokėti papildomo atlyginimo už saugomų objektų panaudojimą. Belieka laukti teismų praktikos, kuri aiškiau pasisakytų šiuo klausimu, tačiau Patentų ir Dizaino įstatyme yra aiškiai pasisakyta, kad atlyginimas už dizaino panaudojimą nemokamas darbuotojui, jeigu pagal darbo sutartį į darbuotojo pareigas įeina dizaino kūrimas, o Patentų įstatyme – atlyginimas nemokamas, jeigu išradimų kūryba įeina į pareigas pagal darbo sutartį ir darbuotojas gauna sutartą padidintą darbo užmokestį.

Dėl išsamesnės informacijos ar konsultacijos darbuotojų intelektinės nuosavybės teisių klausimais, maloniai prašome kreiptis į advokatę, patentinę patikėtinę Editą Ivanauskienę, tel. 8 686 11584 arba e. paštu: edita.ivanauskiene@eiip.lt